| Registruotis
Į krepšelį Jūsų krepšelis tuščias
info@monrat.lt
+370 673 47642 My status

Naujienos Monrat

04.01.2012 - Informacija apie ES padangu etiketes

Kas yra ES padangu etikete?

Tai standartizuota padangu ženklinimo etikete, atitinkanti naujojo ES reglamento reikalavimus ir teikianti naudotojams, transporto parku savininkams ir profesionaliems padangu pirkejams vertinga informacija apie tris svarbiausias padangu savybes:

       pasipriešinima riedejimui;

       sukibima šlapiame kelyje;

       padangos keliama triukšma.

Ši etikete panaši i energinio efektyvumo etiketes, kurios šiuo metu naudojamos ženklinant buitines technikos gaminius, tokius kaip šaldytuvai ir skalbykles. Be to, padangu etiketeje yra pateikti gaminio saugos duomenys.

 EU_TIRELABELING

Ko siekiama padangu etiketemis?

Padangu etiketemis siekiama pagerinti keliu eismo sauguma, ekonomini naudinguma ir mažinti gamtos tarša skatinant naudoti saugesnes padangas, kurios padeda taupyti degalus ir kelia mažiau triukšmo. Naujasis ES reglamentas del padangu etikeciu leidžia padangu naudotojams rinktis padangas remiantis išsamesne informacija.

Kodel šios trys padangu savybes yra tokios svarbios?

Pasipriešinimas riedejimui turi itakos automobilio degalu sanaudoms ir taip tiesiogiai prisideda prie aplinkosaugos. Sukibimas šlapiame kelyje yra pagrindinis padangos saugumo rodiklis, lemiantis stabdymo atstuma šlapiame kelyje. Triukšmo lygis taip pat turi itakos padangu daromam poveikiui aplinkai.

Ar ES padangu etikete suteikia visa informacija, kuria tureciau žinoti?

Trys ES padangu etiketeje nurodyti kriterijai – tai geras atspirties taškas renkantis padangas, suteikiantis svarbia saugumo bei aplinkosaugos informacija. Taciau šie kriterijai – tik keli iš labai svarbiu dalyku, i kuriuos reikia atsižvelgti renkantis padangas. Pavyzdziui, bendrove „Goodyear Dunlop“, kurdama naujas padangas, išbando daugiau nei 50 kriteriju, tokiu kaip atsparumas slydimui ant kelio susidariusiu vandens sluoksniu, valdymas sausame ir šlapiame kelyje, stabdymo atstumas sausame kelyje – visi šie sauguma lemiantys dalykai nera nurodyti ES padangu etiketeje.
Renkantis padangas patariama:

       paprašyti profesionalaus padangu pardavejo patarimo;

       atkreipti demesi i informacija, pateikta ES padangu etiketeje;

       rinktis kokybišku, patikimu ir gera varda turinciu padangu gamintoju padangas;

       pasidometi nepriklausomu padangu bandytoju atliktu bandymu rezultatais;

       pasirinkti padangas pagal savo poreikius ir asmenine situacija.

Ka laimi padangu naudotojai?

Standartizuotos padangu etiketes suteiks naudotojams, transporto parku savininkams ir kitiems padangu pirkejams objektyvia, patikima ir palyginama informacija apie tris svarbiausius padangu parametrus. Tikimasi, kad ivedus naujasias etiketes padangu naudotojai geriau žinos, kokias padangas jie perka – ar jos saugesnes ir kaip stabdo šlapiame kelyje, koks ju pasipriešinimas riedejimui, ir gales gauti ekonomines naudos bei prisideti prie aplinkosaugos. Vis delto reiketu pamineti, kad padangu etiketese nera nurodytos visos svarbiausios padangu savybes.

Ka laimi Europos Sajunga ir atskiros šalys?

Padangu etiketemis ne tik siekiama padidinti eismo sauguma ir transporto priemoniu efektyvuma Europos keliuose, bet ir igyvendinti ES užsibrežtus tikslus – iki 2020 metu 20 procentu padidinti energini naudinguma ir 20 procentu sumažinti išmetamu CO2 duju kieki.

Kada padangu gamintojai prades naudoti padangu etiketes?

ES reglamentas reikalauja iki 2012 m. lapkricio 1 d. pateikti informacija apie padangu, pagamintu 2012 m. liepos 1 d. ar veliau, pasipriešinima riedejimui, sukibima su šlapia kelio danga ir keliama triukšma. Padangu gamintojai gali ženklinti savo gaminius šia etikete anksciau nei reikalaujama naujuoju reglamentu. Visgi lengvuju ir iprastu krovininiu transporto priemoniu padangu sukibimo šlapiame kelyje rodikliai reglamente nera apibrežti, nes prieš priimant ši reglamenta nebuvo bandymo metodo, kuriuo šis rodiklis turetu buti nustatomas. Bandymo metodus ketinama apibrežti 2011 metais išleistu reglamentu.

Šiame 2011 metu reglamente taip pat nurodoma, nuo kada padangu gamintojai gali igyvendinti naujuosius reikalavimus (ne veliau nei 2012 m. lapkricio men.). Nuo nurodytos reikalavimu igyvendinimo datos padangu gamintojai gales pateikti konkrecia etikete ant savo gaminamu padangu.

Kurios padangos turi buti ženklinamos ES padangu etikete?

I naujojo reglamento taikymo sriti patenka šiu kategoriju padangos: C1 (lengvieji automobiliai), C2 (lengvosios krovinines transporto priemones) ir C3 (sunkiosios krovinines transporto priemones).

I padangu ženklinimo reikalavimu taikymo sriti nepatenka:

restauruotos padangos,
• profesionalams skirtos bekeles padangos,
• lenktynines padangos,
• dygliuotos padangos (taip pat dygliuojamos padangos, jei jos yra be dygliu),
• laikinai naudojamos atsargines padangos,
• padangos, skirtos montuoti transporto priemonese, kurios pirma karta buvo užregistruotos iki 1990 m. spalio 1 d.,
• padangos, kuriu greicio indeksas yra mažesnis nei 80 km/h,
• padangos, kuriu vardinis ratlankio skersmuo neviršija 254 mm arba yra 635 mm ar didesnis.
• motociklu padangos.

 

Daugiau informacijos: http://www.tyrelabelling.eu/consumer/lithuania/player.html 

28.02.2011 - Michelin grupės padangų senėjimo procesas ir jo reikšmė eksploatavimui

Padangos yra sudarytos iš įvairių medžiagų ir gumos mišinių, kurie turi būtinas savybes tinkamam padangų funkcionavimui užtikrinti. Šių sudedamųjų medžiagų savybės bėgant laikui keičiasi. Kiekvienos padangos senėjimo procesas priklauso nuo daugybės elementų, tokių kaip: sandėliavimo ir eksploatavimo sąlygos (oro sąlygos ir temperatūra, apkrova, važiavimo greitis, slėgis padangoje, priežiūra ir tt.), su kuriais padanga susiduria per visą eksploatacijos laikotarpį. Sandėliavimo ir naudojimo sąlygos gali smarkiai skirtis, todėl konkrečios padangos tinkamumo naudojimui laiką nuspėti iš anksto yra neįmona.

Sandėliavimo metu vyksta senėjimo pracesai, tačiau jie yra labai maži lyginant su pokyčiais, kurie prasideda padangas sumontavus ir pradėjus eksploatuoti. Michelin per daugelį metų ištobulino sandėliavimo techniką, kuri garantuoja, kad prekybininkus padangos  pasiekia tinkamos būklės ir tinkamai tarnausiančios visą eksploatacijos laiką. Michelin grupės padangos gamyklos sandėliuose laikomos iki 3 metų, ypač kruopščiai kontroliuojamose sąlygose (temperatūra, drėgmė, šviesa...). Michelin taip pat yra nustačiusi atitinkamus padangų sandėliavimo reikalavimus ir standartus padangų prekybininkams, kurių jie turi laikytis.

Siekiant įvertinti lengvųjų automobilių padangų eksploatacinių savybių pokyčius Michelin bendradarbiaudama su autoritetingomis organizacijomis (pavyzdžiui, ADAC) per pastarąjį dešimtmetį atliko keletą testų lygindami naujas ir senesnes padangas (nuo 1 iki 4 metų senumo). Vertinant padangų ilgaamžiškumą ir patvarumą nebuvo nustatyta jokių esminių skirtumų tarp naujesnių ir senesnių padangų. Taip pat jokių reikšmingų skirtumų neužfiksuota ir rezultatuose ant šlapios ir sniegu padengtos dangos.

Vertinant padangų senėjimą labai svarbu atskirti kalendorinio padangos amžiaus (pagaminimo data) daromą poveikį nuo eksploatavimo metu atsirandančių pokyčių (fizinį ir cheminį sudedamųjų dalių senėjimą nuo pokyčių nulemtų važiavimo metu veikiant apkrovai bei kintant temperatūrai). Eksploatuojant padanga patiria milžinišką „stresą“ – kelio nelygumus, besikeičiančią temperatūrą, trinties jėgas ir kitas sąlygas, kurios neegzistuoja padangas sandėliuojant.

Senėjimo proceso eigą įtakoja du pagrindiniai veiksniai: vidinė dirbančios padangos komponentų temperatūra ir mechaninės jėgos ir apkrovos veikiančios padangą jos naudojimo laikotarpiu, kurios neveikia sandėliuojamų padangų. Viskas, kas pakelia padangos temperatūrą, pagreitina chemines reakcijas vykstančias padangoje; kuo aukštesnė temperatūra tuo aktyviau vyksta reakcijos ir senėjimo procesas. Remiantis temperatūros poveikiu cheminėms reakcijoms, galime teigti, kad vienerius metus naudota padanga, nuvažiavusi 19 000 km paseno tiek pat kiek ir 17 metų sandėliuota 21C temperatūroje padanga. Arba paimkime kitokį pavyzdį: naudojama padanga kas tris savaites pasensta tiek, kiek ir per vienerius metus pasensta sandėliuojama padanga, o 35 % per mažai pripūsta padanga per savaitę nusidėvi daugiau negu metus sandėliuota padanga. Todėl vairuotojai turėtų atkreipti dėmėsį į tai, kad jų saugumas daug labiau priklauso nuo padangos priežiūros ir naudojimo sąlygų visą eksplotavimo laikotarpį, nei nuo sandėliavimo amžiaus.

Michelin rekomenduoja bent kartą per metus padangas tikrinti specializuotuose padangų centruose ir keisti  naujomis jeigu eksploatuojamos padangos pagamintos daugiau nei prieš 10 metų. Per eksploatavimo laikotarpį padangos patiria daugybę įvairiausių smūgių, jėgų ir nepalankių sąlygų. Po dešimties metų praktiškai nebeįmanoma nustatyti visų veiksnių su kuriais padanga susidūrė per visą tarnavimo laikotarpį. Todėl Michelin, saugumo sumetimais, rekomenduoja nebenaudoti tokių padangų, nes nebegalima įvertinti jų tinkamumo naudojimui.

 

Tomasz Młodawski, Lengvųjų automobilių, komercinio transporto ir Off-Road padangų grupių produktų vadovas, Varšuva, 14.01.2010

30.04.2010 - Ratlankiai – ne tik duoklė grožiui

Ratlankiai – konstrukcinė automobilio dalis. Per juos nuo padangų į pakabos detales transmisijos elementu perduodamos kelio reakcijos jėgos. Nuo ratlankio geometrinių parametrų priklauso pakabos charakteristika, padangų tipas, o visa tai lemia, kaip mašina įveikia posūkį, jos dinamiką ir ekonomiškumą. Automobilių lengvojo lydinio ratlankiai nėra tik duoklė grožiui. Aviacijoje ir automobilių sporte, kur vertinamas konstrukcinis gaminio pranašumas bei patikimumas, tokie ratlankiai jau seniai naudojami. Šio tipo ratlankiai yra lengvesni už plieninius. Todėl sutaupoma degalų, pagerėja automobilio dinamika, o sunkvežimiais galima vežti daugiau krovinių. Lydinys, iš kurio gaminami ratlankiai, daug geriau praleidžia šilumą nei plienas. Dėl to mažiau kaista stabdžių sistemos detalės, ratų stebulės ir guoliai. Lydinys pasižymi geromis mechaninėmis savybėmis, todėl šie ratlankiai atlaiko smūgines apkrovas, juos mažiau deformuoja skersinės jėgos, veikiančios posūkyje. Pagrindinis šio tipo ratlankių trūkumas – jų gamybos išlaidos 1,5–3 kartus didesnės nei štampuotų ratlankių.

Prieš dešimtmetį ratų montavimo specialistus gąsdinęs ratlankių trapumas dabar jau nebekelia galvos skausmo – patobulinus ratlankių terminį apdirbimą, trūkumą pavyko ištaisyti. Galima remontuoti Lengvojo lydinio ratlankiai, ypač kalti, stipresni už plieninius, bet jų medžiaga, ypač lietų, yra trapi. Po smūgio jie ne sulinksta, o įskyla. Plieninį diską beveik visada galima išlyginti, o nemažai pažeistas lengvojo lydinio ratlankis nebebūna tinkamas naudoti. Be to, lieti ratlankiai visada maždaug du kartus brangesni už plieninius. Lietą ratlankį pažeisti galima netgi neatsargiai statant automobilį ar užvažiavus ant bėgių. Tai ypač aktualu žemo profilio padangoms, kur ratlankis pažeidžiamesnis. Labai pavojingi nematomi įtrūkimai – ratlankis gali subyrėti važiuojant. Kalti lengvojo lydinio ratlankiai – tvirtesni ir mažiau už lietuosius kenčia nuo nedidelių smūgių, tačiau stipraus susidūrimo atveju kaltų ratlankių tvirtumas veikia neigiamai. Plieniniai ar lieti ratlankiai linkdami arba trupėdami sugeria dalį energijos, o kaltas ratlankis neapsaugo nuo smūgio ir visa jo jėga tenka pakabai. Pakabos remontas visada kainuoja daugiau. Lengvojo lydinio ratlankius galima remontuoti, tokią paslaugą teikia daugelis dirbtuvių, bet remontuojami ne visi ratlankiai. Pagrindinis rodiklis čia yra bendras sudedamųjų ratlankio dalių tvirtumas, tai įvertinama dirbtuvėse. Jei ratlankio konstrukcija pažeista, jis neremontuojamas. Svarbu, kokie yra pažeidimai: koks nuoskilų ir prarastų fragmentų dydis, įlinkimų gylis ir pobūdis, geometrijos nukrypimas. Pagal tinkamumą remontuoti ratlankius galima skirstyti į tris kategorijas. Pirmoji – nedaug pažeisti ratlankiai: smulkūs įbrėžimai, nutrinti dažai. Tokius galima sutaisyti ir naudoti toliau. Antra – remontas dar įmanomas, bet kokybės ir patikimumo garantijos niekas neduos. Trečia – neremontuotini ratlankiai. Juos galima remontuoti ir naudoti atsarginiame rate, kuris bus naudojamas tik išimtinais atvejais. Dauguma pažeistų ratlankių priskiriami antrai ir trečiai kategorijai ir suremontuojami labai retai.

Būtini centravimo žiedai Ratą, kuris tvirtinamas keturiais ar penkiais kūginiais varžtais, galima netinkamai sumontuoti ir prispausti, deformuoti ratlankio uždėjimą. Jei nėra centravimo žiedo, netolygiai veržiant, galima labai nekokybiškai uždėti ratą, ypač jeigu nenuvalyta lengvojo lydinio ratlankio plokštuma. Ratlankio centrinė kiaurymė yra pagrindinis matmuo, pagal kurį atliekami visi paviršiaus apdirbimo darbai. Tai daroma tam, kad nebūtų jokio radialinio ar ašinio nukrypimo. Svarbiausia, kad automobiliui važiuojant didesniu nei 100 kilometrų per valandą greičiu, lengvojo lydinio ratlankis praranda centrą. Priežastis – nėra centravimo žiedo. Eksploatuojant automobilį, turintį lengvojo lydinio ratlankius be centravimo žiedų, net jei ir nesijaučia vibracijos, atidžiai apžiūrint padangas, galima pamatyti, kad jos dėvisi netolygiai. Taip yra todėl, kad padanga nevienodai liečiasi į kelio paviršių. Todėl centravimo žiedai yra būtini – tada nereikia dažnai keisti padangų. Automobilį jaučiantis vairuotojas iš karto gali suprasti, kad ratlankis uždėtas netiksliai arba yra nesubalansuotas. Centravimo žiedai būna plastikiniai ir metaliniai. Pastarieji patvaresni ir nesideformuoja. Jei ratlankis dedamas kokybiškai, tinka ir plastikiniai žiedai. Skiriasi varžtai Norint išsiaiškinti, ar tinkamas varžtų ilgis, prieš dedant ratlankį reikia įstatyti varžtą į nuimtą ratlankį (kuris bus dedamas) ir iki galo įstačius varžtą į skylę pažiūrėti, kiek išlenda varžto sriegis. Jeigu sriegis išlenda kelis milimetrus, t. y. lieka 2–3 sriegio apvijos, varžtai yra per trumpi. Tvirtinti jais ratlankį nebus saugu, nes didelė tikimybė, kad jie atsisuks arba ištrūks varžto sriegis. Reikia, kad varžtas būtų išsikišęs 5–7 milimetrus, tada bus patikimai pritvirtinamas ratlankis, bus saugu eksploatuoti automobilį. Per ilgi varžtai taip pat negali būti – kai sriegio apvijų daug, ratlankis nebus gerai prispaudžiamas prie tvirtinimo plokštumos. Taigi skardiniams diskams būtina naudoti trumpesnius, o lengvojo lydinio ratlankiams – ilgesnius varžtus.

Autorius: Donatas Brazdeikis, „Sekundė"

Jūs įdėjote prekę į krepšelį.